Naujienos

Atgarsiai iš XXXVIII keliautojų pėsčiomis maratono

May 9, 2011

Su pavasario sugrįžimu, sustiprėjo noras aktyviau pajudėti. Lazdos (šiaurietiško ėjimo inventorius) nesnaudė ir žiemą, tačiau tik sušilus orams jos buvo pajungtos dideliems žygiams. Dar anksti pavasarį, ką tik sugrįžus gandrams, dalyvauta 10 km. ėjime Vido Totilo maratone, palikusiame nuostabius prisiminimus ir pojūčius. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, o apie gegužės mėn. 7–8 dienomis, vykusį XXXVIII keliautojų pėsčiomis maratoną Kurtuvėnų regioniniame parke (Šiaulių apskr.). Nauji iššūkiai (50 km. trasa) ir nuotykiai (nepažįstama vietovė) laukė mūsų. Žinoma, mes, šiaurietiško ėjimo entuziastės, to tikėjomės, tačiau mintyse viskas atrodė kiek kitaip nei realybėje. Paskelbus startą 10val.15min. kolona žygeivių (vyrai, moterys, vaikai, senjorai) patraukė tiesiai į mišką. Kiek paėjus miško keliukas išsiskyrė, žygeiviai taip pat: vieni pasuko į vieną pusę, kiti į kitą. Supratom, kad kelią trasoje turim pasirinkti pačios, svarbu, numatytu laiku prisiregistruoti nurodytuose punktuose (jų buvo 10). Trasa ėjo per miškus, laukus, upelius, kanalus, pievas, proskynas, žodžiu, reikėjo eiti tiesiausiu keliu, bent jau mes taip galvojom, tad žemėlapio studijavimas ir ieškojimas jame savo buvimo vietos buvo gan dažnas veiksmas. Kiekviena miško kryžkelė priversdavo išsitraukti žemėlapį, ir ieškoti krypties, o kai savame nieko nerandi, žiūri į kito (gal ką kitaip parodys). Kai nepadėdavo žemėlapis, pasikliaudavom nuojauta. Tokiom aplinkybėm - patiri ne tik ėjimo džiaugsmą, bet ir nežinomybės saldumą. Tai vienur, tai kitur, išsibarsčiusių po Kurtuvėnų regioninį parką, žygeivių keliai susitikdavo ir vėl išsiskirdavo. Vietovė nuostabi, tiek daug joje įvairių gamtos paminklų: čia auga įspūdingo grožio pušys senolės, apipintos legendomis, malma gaivinantys Svilės šaltiniai, o itin kalvota miško vietovė, slepia Pustlaukio duobę. Gamta mus pakerėjo ir neleido galvoti apie nuovargį. Vis tik nuovargio būta, tik malonaus. Ištvermė ir pasiryžimas nueiti pusę trasos buvo įveikta su kaupu, priskaičiavus paklydimus nueita 35 km. Lazdos šiame žygyje buvo nepakeičiamos pagalbininkės ir atrama tiesiogine šio žodžio prasme. Jau vien tik prisiminus tiesiąją proskyną nuo sodų link Pustlaukio duobės, jei ne lazdos kažin kaip tuos linksmuosius kalnelius būtume įveikusios. Pakeliui iš paskutinio punkto į stovyklavietę beeinant, mūsų ėjimo inventorius sudomino sutiktą būrelį vaikų, atlaikiusių pusę žygio trasos (kokie jie šaunuoliai!), ir panorusių lazdas išmėginti. Nustebo, kad eiti su lazdomis, kurios neiškrenta iš rankų, daug lengviau. Diena praėjo, bet nuotaika ir įspūdžiai patirti jos bėgyje liks ilgam.
    Vėlus grįžimas namo buvo labai linksmas, o miegas po tokios nuostabios dienos saldus, kaip medus. Jausmas, tarsi savaitę pabuvoję gamtoje!